Meditacija B 11 16
Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina
Atėjus laiko pilnatvei
Taigi jis visa žinojo valdydamas drauge su savo Vaiku. Praeityje mums nuklydusiems buvo leidęs pasiduoti nevaržomiems potraukiams, malonumams ir aistroms – jis visai nesidžiaugė mūsų nuodėmėmis, bet tik pakentė. Negyrė to meto neteisybės, bet brandino dabarties teisumo mintį, kad anuomet dėl savo darbų neverti gyvenimo, dabar Dievo maloningumo dėka pasidarytume verti, kad paaiškėjus, jog savo jėgomis negalime įeiti į Dievo karalystę, Dievo galia tą galimybę gautume. Kai mūsų neteisumas pripildė saiką ir pasidarė akivaizdu, jog mums dėl to gresia bausmė ir mirtis, atėjo metas, kurį Dievas buvo nustatęs parodyti savo maloningumui bei galybei (o, koks didis Dievo palankumas ir meilė žmonėms!), jis nebelaikė mūsų neapykantoje, neatmetė mūsų ir neatminė pikta, bet kantriai pakentė ir ištvėrė, gailėdamas pats prisiėmė mūsų kaltes. Jis atidavė savo Sūnų kaip išpirką už mus, šventąjį už nedorėlius, blogio nepaliestąjį už blogus, teisųjį už neteisius, negendamąjį už gendančius, nemirtingąjį už mirtingus. Kas gi galėjo uždengti mūsų nuodėmes, jei ne jo teisumas? Kame gi kitame mes, neteisūs ir bedieviai, galime būti nuteisinti, jei ne vienatiniame Dievo Sūnuje?
O saldžioji permaina, o neištiriamasis veikime, o visas viltis viršijanti geradarybe! Daugelio neteisumas liko uždengtas vienu teisiuoju, vieno teisumas nuteisino daugel neteisiųjų! Ankstesniaisiais laikais leido mums įsitikinti, kad mūsų prigimtis negali laimėti gyvenimo, o dabar parodė Gelbėtoją, išgelbstintį ir tai, kas negalėjo išsigelbėti. Ir vienu, ir kitu norėjo, kad įtikėtume jo gerumą ir laikytume jį maitintoju, tėvu, mokytoju, patarėju, gydytoju, išmintimi, šviesa, garbe, šlove, galybe, gyvenimu, – kad nesirūpintume, ką apsirengsime ir valgysime (plg. Mt 6, 25).
„Laiškas Diognetui“, II a.
Biografija