Meditacija B eilinis 17
Kantrybės ugdymas
Kiekvienas, kai tik iš aukščiau nurodytų požymių pastebės esąs varginamas nesivaldymo ar pykčio aistrų, tegu be paliovos ugdosi priešingus šiems jausmus, ir minėdamas įvairiausias skriaudas bei nuostolius, neva patirtus iš kitų, tepratina savo širdį su tobulu nuolankumu priimti visa, ką tik jam gali suteikti žmonių nedorumas. Dažnai įsivaizduodamas visokius sunkius ir nepakeliamus dalykus, nuolatos visiškai širdyje nusižeminęs tegu mąsto, su kokiu didžiu romumu derėtų juos priimti; ir apsvarstydamas visų šventųjų arba paties Viešpaties kančias, pripažindamas, kad ne tik visi šmeižtai, bet ir visos bausmės yra menkesni už jo kaltes, jis pasirengs pakelti bet kokį skausmą. O kai kartais bus pakviestas į brolių susiėjimą, – taip gali bent retkarčiais atsitikti net ir griežčiausiai suvaržytiems eremo gyventojams, – jei pastebės, jog siela patylom susijaudino dėl kokių nors menkų aplinkybių, – tučtuojau, tarsi griežčiausias slaptų jaudulių teisėjas, teprikiša sau tas sunkiausias skriaudas, kurias įsivaizduodamas kasdieniais apmąstymais ugdėsi tobulą kantrybę, ir bardamasis bei peikdamas taip į save tesikreipia: Argi tai tu, dorasis vyre, kuris, ugdydamasis savo vienatvės mokykloje, tareisi galįs kuo ryžtingiausiai įveikti bet kokias blogybes; ar tai tu, kuris dar neseniai, įsivaizduodamas ne vien bjauriausius šmeižtus, bet ir nepakeliamas bausmes, tikėjai esąs ganėtinai stiprus ir jokių audrų nesudrumsčiamas? Kas čia nutiko, kad tą neįveikiamąją tavo kantrybę sutrikdė neatsargiai mestelėtas žodelis? Kas čia atsitiko, kad tavo namus, kuo tvirčiausiai, kaip tau regėjos, pastatytus ant pačios galingiausios uolos, išklibino lengvutis vėjelio dvelksmas? Kurgi tie žodžiai, kuriais, bergždžiai savimi pasikliaudamas, taikos metu trokšdamas karo skelbeisi: „Aš pasiryžęs ir nenusigąstu“ ir kuriuos dažnai kartojai sykiu su pranašu: „Tyrinėk mane, Viešpatie, ir mėgink mane; bandyk ugnimi mano inkstus ir mano širdį“ (Ps 25 (26), 2), ir dar: „Mėgink mane, Viešpatie, ir pažink mano širdį, tardyk mane ir pažink mano takus, ir matyk, ar yra manyje neteisybės kelias“ (Ps 138 (139), 23. 24)? Kaip nutiko, kad didžiulį kovai parengtą įtaisą sutrempė mažulytis priešo šešėlis? Tad štai tokiais sąžinės priekaištais save smerkdamas teneleidžia, jog užklupęs jį susijaudinimas liktų nenubaustas, bet drausmindamas savo kūną griežtesniais pasninko bei budėjimų varžtais ir save už silpnumo kaltę kamuodamas nuolatinėmis susilaikymo bausmėmis, tokia saviugdos ugnimi vienatvėje būdamas tesupleškina tai, ką privalėjo visiškai sudeginti gyvendamas vienuolyne.
Šv. Jonas Kasijonas, † apie 435
Biografija