Spausdinti

Biografijos J




Jeronimas (apie 347–420)

 

Lotynų Bažnyčios Tėvas ir Mokytojas šv. Jeronimas yra Biblijos žmogus, kaip ir Origenas, padaręs jam didelę įtaką. Vertėjas ir egzegetas, rūpinęsis veritas hebraica (hebrajiška tiesa), jis geriau už savo pirmtaką suprato pažodinės prasmės svarbą ir niekad nuo jos neatskyrė dvasinės prasmės. Popiežius Damazas, kurio sekretoriumi jis buvo, pavedė jam tobulinti Biblijos vertimą į lotynų kalbą. Jeronimo vertimą vėliau imta vadinti Vulgata. Po gausių kelionių ir įvairios veiklos karštasis Jeronimas, kurio ginčai tebėra garsūs, paskutinius trisdešimt ketverius savo gyvenimo metus gyveno Šventojoje Žemėje, prie Betliejaus prakartėlės, savo vadovaujamame vienuolyne.  Meditacija B Kristaus Krikštas; Meditacija C Kalėdų naktis.



Jėzaus Teresė (Avilietė, 1525–1582)

 

XVI amžiuje didžioji Teresė galingu apaštaliniu „kvėpimu“ sugebėjo įkvėpti Karmelio reformą ir nuovokiai vesti savo seseris iškiliausiais asmeninės maldos keliais. Jos palikti mistinių patirčių aprašymai gali suteikti šviesos apie didžiuosius krikščionybės slėpinius. Todėl popiežius Paulius VI paskelbė šv. Teresę Bažnyčios Mokytoja.  Meditacija A eilinis 14Meditacija B 02 02; Meditacija C Švč. Trejybė.



Jonas Auksaburnis (Chrizostomas, 344–407)

 

Po studijų ir daugelio vienatvėje praleistų metų šv. Jonas Auksaburnis 386 m. buvo įšventintas kunigu Antiochijoje, savo gimtajame mieste. Tuojau pat atsiskleidė jo nepaprasta iškalba. 398 m. paskirtas Konstantinopolio vyskupu, stengėsi pašalinti į šią Bažnyčią įsiskverbusius piktnaudžiavimus ir ugdyti savo tikinčiųjų tikėjimą. Jo skelbtoji žinia, visos Biblijos – ypač šv. Pauliaus laiškų ir Evangelijos – aidas, daugeliui amžininkų pasirodė revoliucinga. O dėl to, kad drąsiai smerkė imperatoriaus rūmų prabangą, dukart buvo ištremtas. Išsekęs mirė 407 m. tremtyje prie Juodosios jūros. Meditacija A eilinis 26; Meditacija B 11 09; Meditacija C 06 29 v..



Jonas Damaskietis (apie 675–754)

 

Šv. Jonas gimė Damaske apie 675 m. Kurį laiką patarnavęs kalifams, įstojo į Šv. Sabo vienuolyną netoli Jeruzalės. Ikonoklazmo krizės metu jis uoliai gynė šventųjų paveikslų garbinimą nuo ikonoklastų, siekusių tai uždrausti. Miręs 754 m., Jonas laikomas paskutiniuoju Bažnyčios Tėvu. Kaip teologas jis dar priklauso patristikos epochai, bet jau yra artimas viduramžių scholastikai. Jo poezija lyriška ir jaudinanti; jo liturginės giesmės ir puikūs pamokslai aktualūs ir žavingi dar ir šiandien. Meditacija A 08 15 v.; Meditacija B 08 15 v..



Jonas Kasijonas (apie 360–435)

 

Netoli Betliejaus esančio vienuolyno vienuolis šv. Jonas Kasijonas diakonu buvo įšventintas Konstantinopolyje šv. Jono Auksaburnio, o kunigu – Romoje. Apie 415 m. jis įkuria dvi abatijas Marselyje (Prancūzija). Gėręs iš dykumos vienuoliškų šaltinių Kasijonas, be abejonės, yra dvasinis autorius, labiausiai paveikęs viduramžių vienuolystę. Neleisdamas nudžiūti Egipto vienuolių asketinei patirčiai, jis sugebėjo ją persodinti į Viduržemio jūros pakrantės žemę, kur jau nuo V amžiaus ji nešė gausių vaisių. Išplitusi krikščioniškuose Vakaruose viduramžiais, ši ­tradicija, nukreipta į širdies tyrumą, ir toliau gali rodyti kelią tam, kuris stengiasi atsiversti ir ruošiasi regėti Dievą. Meditacija A eilinis 19Meditacija B eilinis 17; Meditacija C eilinis 16.



Jonas Klimakas (VII a.)

 

Šv. Jonas Klimakas yra VII amžiaus vienuolis. Didžiąją gyvenimo dalį praleido gyvendamas kaip atsiskyrėlis, vėliau buvo išrinktas Sinajaus vienuolyno igumenu (vyresniuoju). Paliko labai svarbų kūrinį „Laiptai“, graikiškai „klimaks“, pagal kurį vėliau pavadintas ir pats šventasis. Remdamasis savąja vienuolio patirtimi, toje knygoje jis rodo, kaip veikiant malonei turime elgtis su savo žmogiškąja laisve, kad pasiektume žmogų sudievinančio dvasinio gyvenimo pilnatvę. Šv. Jonas Klimakas turėjo didelės įtakos Vakaruose, ir Rytuose, ypač slavų kraštuose. Bizantijos bažnyčioje jis užima svarbiausią vietą tarp dvasingumo ir askezės mokytojų. Meditacija A eilinis 28.



Jonas Marija Vianėjus, Arso klebonas (Jean-Marie Vianney, 1786–1859)

 

Po sunkių studijų smulkaus ūkininko sūnus įšventinamas kunigu 1815 m. Šv. Arso klebono kunigiškas gyvenimas pasižymėjo atgaila, nuodėmklausio charizma, didėjančiu nusižeminimu nepaisant jo patarimų ieškančių ­maldininkų antplūdžio, ir ypač atsidavimu Viešpačiui. Šv. Jono Marijos pamokslai ir katechezės liudija apie tikrai evangelinį gyvenimą ir žavi paprastumu. Čia girdima iš širdies kylanti tiesa. Šv. Jonas Marija Vianėjus paskelbtas klebonų globėju.  Meditacija C eilinis 12.



Jonas Paulius II (1920–2005)

 

Popiežius Jonas Paulius II, anksčiau vadinęsis Karoliu Vojtyla, gimė 1920 m. Lenkijoje. Nacių okupacijos metais jis formavosi pogrindinėje seminarijoje ir 1946 m. buvo įšventintas kunigu. Gavęs teologijos daktaro laipsnį Romoje, vaisingai darbavosi savo šalyje, dėstydamas ir rūpindamasis sielovada. 1958 m. buvo paskirtas Krokuvos vyskupu augziliaru, o 1964 m. tapo šio miesto tituliniu arkivyskupu. Jis suvaidino aktyvų vaidmenį Vatikano II Susirinkime, ir 1967 m. Paulius VI pakėlė jį kardinolu. 1978 m. spalio 16 d. Karolis Vojtyla buvo išrinktas popiežiumi ir valdė visuotinę Bažnyčią ilgiau nei 26 metus – iki mirties 2005 m. balandžio 2 d. Jono Pauliaus II „Didžiojo“ pontifikatas giliai paženklino mūsų laikų istoriją. Misionieriškas popiežiaus uolumas paskatino jį leistis į daugybę kelionių po visą ­pasaulį. Jis išleido gausybę tekstų ir dokumentų, siekdamas sustiprinti katalikiškąją doktriną ir įgyvendinti autentišką Vatikano II Susirinkimo mokymą. Milžiniškas jo moralinis svoris prisidėjo prie laisvės augimo ir kai kurių totalitarinių režimų žlugimo. Jonas Paulius II visiems paliko pamaldumo, šventumo ir visuotinės tėvystės liudijimą.  Meditacija A eilinis 3Meditacija B eilinis 3; Meditacija C eilinis 14.

 

Jonas iš Reisbruko (Jan van Ruusbroek, 1293–1381)

 

Pal. Jonas iš Reisbruko gimė pietų Brabante. 1343 m. su keletu savo draugų tapo atsiskyrėliu ir įsikūrė Grionendalyje prie Briuselio. Čia gyveno pagal šv. Augustino regulą ir tapo bendruomenės prioru. Būdamas didžiausias XIV amžiaus flamandų mistikas, pal. Jonas iš Reisbruko atstovauja Pareinės mokyklai. Jo apmąstymai yra spekuliatyvaus pobūdžio, tačiau savo veikaluose jis atskleidžia autentiškų vienybės su Dievu patirčių paslaptis ir kviečia skaitytojus jį sekti tuo pačiu keliu. Meditacija A eilinis 32; Meditacija B Bažnyčios pašventinimo metinės.





Julijona Norvičietė (1342–1416)

 

Šv. Julijona XIV a. gyveno kaip atsiskyrėlė prie Šv. Julijono bažnyčios Norviče, Anglijoje, kai išvydo vizijas, kurias papasakojo ir pakomentavo savo knygoje „Dieviškos meilės apsireiškimai“. Nepaisant gilumo, ši knyga – vienintelė mums žinoma Julijonos Norvičietės knyga – kupina spontaniškumo. Beveik beraštė „pirmoji anglų raštijos moteris“ sėmėsi mokslo mistinėje sąjungoje su Dievu, įgyvendindama šiuos žodžius: „Aš šlovinu Tave, Tėve, kad dalykus, paslėptus nuo išmintingųjų ir gudriųjų, Tu apreiškei mažutėliams.“ (plg. Mt 11, 25). Meditacija C eilinis 33.



Jurgis Matulaitis (1871–1927)

 

1898 m. įšventintas į kunigus, Jurgis Matulaitis profesoriavo Kielcų seminarijoje Lenkijoje. Matydamas didelį to krašto skurdą, susidomėjo socialiniais klausimais. Pajutęs potraukį vienuolio gyvenimui, tapo marijonų vienuoliu ir atnaujino šią vienuoliją, taip pat įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregacijas. 1918 m. buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Eidamas šias pareigas, susidūrė su stipriu lietuvių ir lenkų tarpusavio priešiškumu. Taikos skelbėjas pal. Jurgis Matulaitis yra parašęs tokius žodžius: „Aš gimiau Lietuvoje... Beveik visą savo gyvenimą dirbau Lenkijoje, ir dirbau sąžiningai ir negailėdamas jėgų.“ Iš tiesų jis triūsė iki išsekimo. 1925 m. Jurgis Matulaitis atsistatydino, bet Pijus XI, kuris vertino „tą tikrai šventą vyrą“, tuoj pat jį paskyrė tituliniu arkivyskupu bei apaštališkuoju vizitatoriumi Lietuvai. Jurgis Matulaitis stengėsi atkurti gerus lenkų ir lietuvių santykius, parengė Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatą. 1927 m. staiga mirė, sulaukęs 55 metų. Netrukus buvo pasirašytas konkordatas. 1987 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė jį palaimintuoju.  Meditacija B eilinis 15.