Spausdinti

Meditacija B Gavėnios 3


Liturginiai tekstai

Jėzus jais nepasitikėjo

Būtent šitaip, pamažu ugdantis krikščioniškojo gailestingumo pradmenis, reikėjo mokytis priimti mūsų tikėjimą. Kai tuo negundome Viešpaties, savo Dievo, ir mūsų dvasia lieka jam ištikima, tada ir jis ima mumis pasitikėti; tad nebebūname vieni iš tų, apie kuriuos evangelijoje sakoma, kad jie įtikėjo Jėzų, „bet jis jais nepasitikėjo“ (Jn 2, 23.25). Čia iš tikrųjų perdėtai pasakyta apie juos, kad tą įtikėjo, kurio nemylėjo. Mat jį tikėti reiškia su meile pas jį eiti. O anie įtikėjo jį esant Kristų, tačiau jo nemylėjo kaip Kristaus. Ir jis nepasitikėjo jais, nes tik jam vienam žinomu sprendimu nepasirodė jų vidinėms akims tuo pavidalu, kuriuo jį regintieji jokiu būdu nebegali jo nemylėti.
Vadinasi, santykiuose su Dievu pirmiausia turime visiškai nesipriešindami, nedvejodami, paprastai ir nuoširdžiai priimti mūsų tikėjimą. Po to, idant suprastume tai, kuo tikime, visiškai paklusniai laikydamiesi Dievo įsakymų, turime Šventajai Dvasiai pavesti visą savo dvasią ir supratimą, pasitelkdami ne svyruojančio proto pastangas, bet veikiau gailestingos ir nuoširdžios meilės jausmą. Užuot įtempę galingo proto jėgas, būtent šitaip stengdamiesi ugdytis nuolankią  meilę labiau nusipelnysime, kad Jėzus pradėtų mumis pasitikėti, nes kai proto supratimą apšviečia  malonė, tikėjimo priėmimas virsta meilės jausmu, kuriam nebereikia išorinių sakramentų, idant suprastų vidinės Dievo valios slėpinį. Vis dėlto, kol gyvename čia, švenčiausiosios religijos saitais [religione] saistoma [religantur] mūsų išorė, o per ją ir mūsų vidus, kad nenugrimztų svetimuose dalykuose; dėl to ir „religija“ buvo pavadinta nuo žodžio religare (lot. „saistyti, surišti“).

Šv. Vilhelmas iš Sen Tjeri, † 1148

Biografija