Meditacija C 4 Velykų sekmadienis
Liturgija ir mūšis
Grožis, atsiskleidžiantis per malonę, tampa įsikūnijusiu Žodžiu, kad galėtų save išreikšti. Tačiau ir šiame veržimesi į veiksmą, į dramą grožis išlieka toks, koks buvo iš pradžių: upė teka tik todėl, kad nekinta jos šaltinis. Šis vienalaikiškumas paaiškina ne tik teatro fenomeną: čia kovos dėl gėrio vaizdu mėgaujamasi kaip gražiu. Jis paaiškina ir pačios egzistencijos fenomeną, kuri Absoliuto akivaizdoje tuo pat metu gali būti ir šlovinimo liturgija, ir mūšis.
Geriausias pavyzdys – Šventųjų Raštų rinkinį užbaigiantis Apreiškimas Jonui, prie kurio dar grįšime. Nuo Neregimojo sosto – jame sėdi ir visiems laikams išrinktasis, pačioje pradžioje paskerstasis Avinėlis – srovena gyvybės šaltinis, pagirdantis nesuskaitomas daugybes aplink sostą susibūrusių garbintojų, ir jo valia pražysta amžinoji liturgija, kurios nesutrikdo joks pasaulio klaikas ir jokios baisybės. Ir vis dėlto tas šventas vanduo ima šniokšti ir kunkuliuojančiomis kaskadomis, visa užliejančia mūša lietis virš pasaulio: „užmuštasis avinėlis“ čia kaip karys, kurio apsiaustas permirkęs krauju, išjoja kartu su „pašauktaisiais, išrinktaisiais ir ištikimaisiais“ į mūšį prieš pasaulio valdžias ir galybes, o žudynių, naikinimo šauksmams, rodos, nebus galo. Ar gali šios tamsybės, tiek iš viršaus į apačią, tiek iš apačios į viršų plūstantis pyktis, šioji rėkianti vis augančių kentėjimų baimė, ši rauda, kai pamėkliškai žlunga visa tai, kas šiame pasaulyje buvo brangu ir malonu, ar gali tai sutapti su šlovinimo giesmėmis priešais sostą prie stiklo jūros, šviečiant septyniems Dvasios žibintuvams, su džiūgavimu dėl To, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis, ir kuris galiausiai – kai drama pasieks kulminaciją – „užviešpataus“?
Apreiškime Jonui nėra atskirties tarp šlovinimo ir tarnystės, o visų pirma tarp buvimo paskerstuoju bejėgystės ir pergalės galybės, kylančios iš tos bejėgystės. Antrajame plane dar kartą patvirtinama, kad grožis niekada nenaudoja prievartos pergalei prieš besipriešinančiuosius, bet savo malonės jėga pagauna laisvai įtikintuosius, grožis pateisina viltis. Antrasis planas visą dėmesį sutelkia į tą, kuris yra priešakyje: tai pasiaukojančios meilės galybė, jos kalba kalbama nepermaldaujamame teisme: kad ją suprastum, tereikia įsiklausyti į „laiškus septynioms bendrijoms“.
Hansas Ursas fon Baltazaras, † 1988