Meditacija C Eilinis 20
Įžiebti žemėje ugnies
Su nuostabiu paprastumu to, kas ateina iš Dievo, kontempliatyvus žmogus trykšta troškimu apaštalauti: „širdis man užkaito krūtinėje, bemąstant įsiliepsnojo ugnis“ (Ps 39 (38), 4). Apie kokią ugnį kalbama, jei ne apie tą, apie kurią kalba Kristus: „aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49).
Tai apaštalavimo ugnis, kuri sustiprėja maldoje: nėra geresnio būdo nuo vieno pasaulio krašto iki kito išvystyti tą taikos kovą, kurioje dalyvauti yra pašauktas kiekvienas krikščionis, kaip papildyti tai, ko trūksta Kristaus kentėjimams (plg. Kol 1, 24).
Jėzus pakilo į dangų, bet krikščionis gali Jį lankyti maldoje ir Eucharistijoje, kaip tai darė dvylika pirmųjų apaštalų, užsidegti apaštališku uolumu, idant atliktų su Juo tą bendraatpirkėjų tarnystę, kurios esmė yra sėti taiką ir džiaugsmą. Taigi tarnauti – apaštalavimas nėra kas nors kita. Jeigu kliaujamės vien savo jėgomis, nieko nepasieksime antgamtinėje srityje; jei esame Dievo įrankiai – visa pasieksime: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Dievas, būdamas be galo geras, panorėjo pasinaudoti šiais nerangiais įrankiais. Todėl apaštalas neturi kitų tikslų, kaip tik leisti veikti Viešpačiui, būti visiškai jam atsidavęs, kad Dievas įgyvendintų savąjį išganymo planą per šiuos kūrinius ir per asmenį, kurį jis išsirinko.
Apaštalas yra krikščionis, kuris jaučiasi esąs įskiepytas į Kristų, per krikštą sutapatintas su Kristumi; per sutvirtinimą įgudęs kovoti už Jį; pašauktas tarnauti Dievui dirbant pasaulyje bendra tikinčiųjų kunigyste, kuri suteikia tam tikrą dalyvavimą Kristaus kunigystėje; nors šis dalyvavimas esmingai skiriasi nuo tarnaujančios kunigystės, jis leidžia dalyvauti Bažnyčios kulte bei žodžio ir pavyzdžio liudijimu, malda ir atgaila padėti žmonėms jų kelyje pas Dievą.
Kiekvienas iš mūsų turi būti ipse Christus – (lot.) pats Kristus. Tai Jis vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (plg. 1 Tim 2, 5), o mes vienijamės su Juo, kad su Juo visa aukotume Tėvui. Mūsų, Dievo vaikų, pašaukimas pasaulyje iš mūsų reikalauja, kad siektume ne vien tik savo asmeninio šventumo, bet kad eitume žemės keliais, kad iš jų padarytume kelius, kurie, nepaisant kliūčių, ves sielas pas Viešpatį; kad kaip paprasti piliečiai dalyvautume visose žemiškose veiklose, idant būtume raugas (plg. Mt 13, 33), kuris turi surauginti visą tešlą (plg. 1 Kor 5, 6).
Šv. Chosemarija Eskriva, † 1975
Biografija