Meditacija C Sausio 1d.
Piemenų pasakojimai
„O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu“ (Lk 2, 18). Piemenys žadina žmonėse pagarbią Dievo baimę. Tenepasirodo tau šis tikėjimo pavyzdys menkas, o piemenys – prasti žmoneliai. Iš tiesų, kuo jis paprastesnis išminties atžvilgiu, tuo vertingesnis tikėjimo atžvilgiu. Savo šaukliais Viešpats pasirinko ne išminčius, o paprastus žmones, nemokančius išgirstos žinios pridengti dailiais žodžiais; gerajai naujienai skleisti skyrė ne oratorius, o žvejus. Galų gale ir Senajame Testamente svarbiausiais savo paveldo skelbėjais Jis paskyrė piemenis.Kankinių pirmtakas Abelis, kuris nekaltą piemens gyvenimą pašventino savo krauju ir kurio kraujas, kaip Viešpaties kančios pirmavaizdis, šaukia iš žemės, – pamaldžiai aukojo Viešpačiui savo kaimenės pirmienas, tarsi mokyčiausias ir pirmasis iš piemenų. Tikėjimo tėvas Abraomas, kuris džiūgavo, kad matys Kristaus dieną, ir ją išvydo ir džiaugėsi, – kaip pasakojama, kasdamas žemės gyslas ieškojo ne aukso metalo, idant apsirūpintų brangenybėmis, bet vandens šaltinių, idant iš jų atsigertų galvijai. Jokūbas, dvylikos genčių tėvas, dvidešimt metų ganydamas gyvulius, kentė kaitrą ir šaltį, ir taip padovanojo tikrojo piemens pirmavaizdį, tarp išganingojo mokymo vandenų atskleidęs įvairias savo dorybes.
Įstatymdavys Mozė, kuris iš pradžių, tarsi išpranašaudamas būsimąją septynlypę Bažnyčią, apgynė septynias seseris piemenaites nuo jas užpuolusių piemenų smurto ir padėjo joms pagirdyti avis, – paskui pelnė garbę tyrų ganyklose regėti Dievą ir su juo kalbėtis, piemens lazda daryti ženklus ir išvaduoti Dievo tautą. Pats Dovydas, kurio sūnus buvo vertas būti vadintis ir būti mūsų Viešpačiu, išplėšdavo savo tėvo avį iš meškos ar liūto nasrų ir taip parodė gimsiant iš savo giminės ir miesto tą, kuriam nėra lygių, kuris išplėš varguolį iš galiūno rankų, išgelbės vargšą ir beturtį nuo engėjo.
Todėl nedera menkinti piemenų liudijimo; jie nusipelnė budėti ir išgirsti angelų džiaugsmo himną tąsyk, kai pasirodė Gerasis Ganytojas, palikęs dykumoje devyniasdešimt devynias avis, idant suieškotų šimtąją avį. Jo atėjimo išsiilgusi visa tikinčiųjų kaimenė be paliovos meldžia: „Klajoju lyg paklydusi avis – surask savo tarną, Viešpatie“ (Ps 118 (119), 176).