Meditacija C Sekminės
Pilni Šventosios Dvasios
Štai malonus metinis minėjimas dienos, kai Šventoji Dvasia buvo atsiųsta ugnies liežuvių pavidalu šventiesiems mokiniams ir visiems, kurie buvo su jais susirinkę, dienos, kai mums buvo sugrąžintas malonus lobis, kurį dėl priešo klastos ir žmogiško trapumo mes praradome žemiškajame rojuje. Būtent šią dieną jis buvo mums sugrąžintas.
Būdas, kaip tai įvyko išoriškai, jau yra nuostabus; o šiais nuostabiais išoriniais dalykais pridengto vidinio slėpinio joks protas, jokia mintis, joks kūrinys nepajėgtų pažinti, suvokti ir apsakyti. Šventoji Dvasia yra tokios nesuprantamos ir tokios puikios didybės neaprėpiamybė, kad visos didybės ir neaprėpiamybės, kurias paliktas sau protas gali įsivaizduoti iš vaizdinių paimtomis formomis, tėra niekis šalia anos. Priešais tai dangus ir žemė bei visa tai, ką juose galima apčiuopti, tėra niekis. Visi kūriniai prieš Šventąją Dvasią tėra daug mažiau, nei mažiausia dalelė prieš visą pasaulį. Dar daugiau, kartu paimti visi kūriniai tėra labiau nei galima įsivaizduoti, tūkstantį kartų menkiau nei tai, ką mažiausia galima galvoti apie Šventąją Dvasią. Štai kodėl Šventoji Dvasia pati turi paruošti vietą, kur ji turi būti priimta, pati darbuotis, idant žmogų padarytų pajėgų ją priimti ir galų gale priimti save pačią. Būtent neapsakoma Dievo bedugnė turi būti jam pačiam, sykiu ir kūriniams, jo vieta ir jo gebėjimas priimti.
Namas buvo visiškai pripildytas (plg. Apd 2, 2). Dievas pripildo visiškai. Kur Dievas ateina, jis pripildo visą gebėjimą priimti ir visiškai užpildo visas sielos kertes.
Visi mokiniai buvo pripildyti Šventosios Dvasios. Čia reikia pastebėti, kokioje padėtyje buvo mokiniai, kai jie buvo šitaip pripildyti; tokioje padėtyje turi būti kiekvienas žmogus. Jie buvo susirinkę, užsidarę ir ramiai sėdėjo, kai jiems buvo atsiųsta Šventoji Dvasia. Ši mieloji Šventoji Dvasia siunčiama kiekvienam žmogui kaskart ir taip dažnai, kai žmogus iš visų jėgų nusigręžia nuo visų kūrinių ir gręžiasi į Dievą. Tą pačią akimirką, kai žmogus tai daro, Šventoji Dvasia tuojau pat ateina su visomis savo dovanomis ir pripildo iš eilės visas sielos kertes ir gilumą. Ir atvirkščiai, tuomet ir tą pačią akimirką, kai žmogus savanoriškai nuo Dievo nusigręžia į kūrinius – ar į save patį, ar į bet kurį kitą kūrinį, tuojau pat Šventoji Dvasia pabėga ir išeina su visais savo turtais ir visu savo lobiu.
Johanas Tauleris, † 1361
Biografija