Spausdinti

Meditacija C Velykos

 

Liturginiai tekstai

 

Prisikėlimas

 

Kristaus Prisikėlimas reiškia daugiau, nei lavono atgaivinimas. Visų pirma tai reiškia tokį egzistencijos būdą, kuris vadinamas gyvenimu šlovėje. Būtent šią prasmę įgijęs Prisikėlimas tapo centriniu krikščionybės slėpiniu. Jei kalbėdami apie prisikėlimą neturėtume omenyje nieko daugiau, kaip tik tai, kad Kristus buvo nužudytas žydų ir vėl atgijo, tai nebūtų nuostabesnis dalykas už Lozoriaus prisikėlimą. Bet prisikėlimo krikščioniškoji reikšmė nepalyginti gilesnė nei mirusiojo grįžimas į gyvenimą – tai gyvenimo naujumas, perkeičiantis visą žmonijos istoriją. Didieji Bažnyčios daktarai, drauge su šv. Pauliumi ir kitais apaštalais, apie Kristaus Prisikėlimą kalbėjo būtent šituo aspektu: „Kristaus siela turėdama dieviškąją prigimtį buvo šlovinga nuo pat pradėjimo. Tačiau dėl dieviškosios ekonomijos ši šlovė neperėjo iš jo sielos į jo kūną tam, kad per Kančią jis galėtų įgyvendinti mūsų išganymo slėpinį. Todėl kai Kristaus kančios ir mirties slėpinio įgyvendinimas buvo baigtas, akimirksniu jo siela perdavė savo šlovę per Prisikėlimą prikeltam kūnui“. (Šv. Tomas Akvinietis)
Savo Prisikėlimu Kristus atskleidė savo šlovę, buvusią jame nuo pat pradžių. Ši šlovė nebuvo nauja, ji tik buvo paslėpta dėl gailestingumo, dėl Kristaus meilės žmonijai. Net kai sakoma, kad Kristus nusipelnė būti išaukštintas, žodis nusipelnė čia vartojamas santykinai; tai reiškia, kad atlikus išganymo užduotį per Kryžiaus pažeminimą visas dispensatio – ypatingas patvarkymas, užstojęs jo šlovę nuo žmonių akių ir nuo jo žmogiškos prigimties, nustojo galios ir Dievo Sūnus pasirodė savo įgimtoje šlovėje. Bažnyčios džiūgavimas per Velykas yra džiaugsmas tos, kuri pamatė, kad jos jaunikis išvaduotas iš visų mirties pančių, kuriais jis buvo susirišęs.
Čia būtų galima kalbėti apie lengvai suvokiamą laipsniškumą. Pirma pakopa – tai stebuklas, kuomet mirusiam žmogui buvo grąžinta gyvybė; antroji – dar viena dieviškoji malonė, kad taip į gyvenimą grąžintam asmeniui buvo suteikta šlovė, kurios jis anksčiau jokia prasme neturėjo, mat jis ją nusipelnė siekdamas šventumo; trečioje pakopoje – grąžinimas tam asmeniui jo įgimtos padėties, kurios iš gailestingumo jis buvo laikinai atsisakęs. Šioje trečioje pakopoje slypi tikroji ir visa Kristaus Prisikėlimo reikšmė, ir būtent iš čia išplaukia tai, kad Prisikėlimas visą savo galią įgyja kaip liudijimas. Ši trečioji reikšmė, žinoma, įima anas dvi, bet ji viena atskleidžia visą Kristaus žodžių reikšmę: „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ (Lk 24, 26)

Tėvas Anskaras Vonjė, † 1938

Biografija