Lapkričio šventieji
1 Visi Šventieji
3 Šv. Martynas Poresas, vienuolis
4 Šv. Karolis Boromiejus, vyskupas
9 Laterano bazilikos pašventinimas
10 Šv. Leonas Didysis, popiežius, Bažnyčios mokytojas
11 Šv. Martynas Turietis, vyskupas
12 Šv. Juozapatas, vyskupas, kankinys
14 Šv. Margarita Škotė; šv. Gertrūda, mergelė
15 Šv. Albertas Didysis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas
16 Švč. M. Marija, Gailestingumo Motina
17 Šv. Elzbieta Vengrė, vienuolė
18 Šv. Petro ir Pauliaus, apaštalų, bazilikų pašventinimas
20 Šv. Rapolas Kalinauskas, vienuolis
21 Švč. Mergelės Marijos Paaukojimas
22 Šv. Cecilija, mergelė, kankinė
23 Šv. Klemensas I, popiežius, kankinys; šv. Kolumbanas, abatas
24 Šv. Andriejus Zung-Lakas, kunigas, ir draugai, kankiniai
25 Šv. Kotryna Aleksandrietė, mergelė, kankinė
30 Šv. Andriejus, apaštalas
Šv. Martynas Porietis (Poresas) (de Pores)
Gimė Limoje (Peru) 1569 m. riterio ispano ir mulatės šeimoje. Dėl savo kilmės šv. Martynas tarp šventųjų laikomas spalvotųjų žmonių, skausmingai išgyvenančių dėl žeminamos savo padėties, atstovu. Pagal profesiją jis buvo sanitaras. Įstojęs į Limos domininkonų vienuolyną kaip pasaulietis tretininkas toliau vykdė sanitaro tarnystę. Šv. Martynas tapo apleistųjų, niekinamų kalinių ir visų miesto nelaimingųjų draugu. Jis rūpinosi ligoniais ir net gyvūnais: šunys, katės, kalakutai, net pelės patirdavo jo globą. Šv. Martynas mėgo pasninką ir maldą. Sekdamas Jėzų melsdavosi naktimis ir patirdavo didžiulę dvasinę šviesą,kuri atsispindėjo jo katekizmo pamokose ir darydavo jas patrauklias. Visas šventojo gyvenimas, sykiu paslėptas ir spinduliuojantis, prabėgo angelų ir demonų pilname pasaulyje, kuriame Martynas visada išsaugojo tobulą ramybę. Jis mirė 1639 m.
Šv. Karolis Boromiejus
Grafo Gilberto Boromiejaus sūnus šv. Karolis gimė 1538 m. Didžiojo Ežero (Lombardija) pakrantėje. 1560 m. dėdės popiežiaus Pauliaus IV pakviestas nuvyko į Romą, kur buvo įšventintas kardinolu, jam buvo patikėta valdyti Bažnyčios reikalus. Būdamas 22 metų šv. Karolis tapo pirmuoju „Valstybės sekretoriumi“ šiuolaikine pareigybės prasme. Jis uoliai darbavosi, kad būtų gerai užbaigtos paskutinės Tridento susirinkimo sesijos (1563 m.). Mirus Pauliui IV (1565 m.), Karolis nuvyko į Milaną, kurio arkivyskupu buvo tapęs prieš dvejus metus. Nuo tada didžiausias šv. Karolio rūpestis buvo siekis įdiegti į Bažnyčios gyvenimą Susirinkimo nurodymus. Jis ugdė dvasininkiją per sinodus ir steigdamas pirmąsias kunigų seminarijas, savo ganytojiškais vizitais kėlė liaudies moralę, įkūrė daug socialinių organizacijų. Nors šventasis buvo rūsčios išvaizdos, bet visų pirma reiklus sau čiam. Šv. Karolio įtaka peržengė Lombardijos sienas: visi vyskupai reformatoriai jo ganytojišką veiklą laikė pavyzdžiu sau. Mirė 1584 m.
Šv. Leonas Didysis
Šv. Leonas buvo išrinktas popiežiumi 440 m. Nors jo pontifikato metais kilo nesutarimų tarp Rytų ir Vakarų, popiežius sugebėjo pasiekti, kad visi pripažintų Romos sosto autoritetą. Rašytinį šv. Leono palikimą sudaro laiškai ir daugybė pamokslų, kuriuose ganytojas labai išraiškingai išdėsto tradicinę kristologinę doktriną. Mirė 461 m.
Šv. Martynas Turietis
Šv. Martynas gimė Aukštojoje Panonijoje (dabartinėje Vengrijoje), romėnų karininko šeimoje, buvo išauklėtas Paduvoje ir įstojo į Romos imperijos kavaleriją. Kartą jis pasidalijo savo apdaru su vargšu ir nakčia regėjo Kristų, sakantį: „Martynas dar katechumenas aprengė mane.“ Tai jį paskatino priimti krikštą. 339 m. palikęs kariuomenę jis atsidavė šv. Hiliaro, Puatje (Poitiers, Prancūzija) vyskupo vadovavimui. Kurį laiką gyveno kaip atsiskyrėlis. 360 m. įkūrė vienuolių eremitų bendruomenę Ligužė vietovėje, pirmąjį vienuolyną visuose Vakaruose. Paskirtas Tūro (Tours) vyskupu 372 m., apie save subūrė bendraminčių, trokštančių gyventi malda. Marmutjė (Marmoutins) vienuolynas prie Tūro miesto vartų tapo tikru evangelizavimo centru tais laikais, kai krikščionybė tebuvo pasiekusi tik miestus. Šv. Martynas, nuolat keliaudamas per kaimus, rovė šventais laikytus medžius ir daužė stabus. Mirė 397 m.
Šv. Juozapatas
Gimęs apie 1580 m. stačiatikių krašte Voluinės Vladimire (Ukraina) Jonas Kuncevičius nuo pat vaikystės jautė troškimą vienytis su vienintele Visuotine arba Katalikų Bažnyčia. 1596 m. Lietuvos Brastos unijos dėka dalis Ukrainos Bažnyčios vėl prisijungė prie Romos ir sudarė graikų-katalikų (Unitų) Bažnyčią. 1604 m. Jonas įstojo į bazilijonų vienuolyną Vilniuje, tapo archimandritu Juozapatu. Šventasis pasižymėjo dorybingumu, teologijos išmanymu, iškalbingumu ir atsidavimu Romos Apaštalų Sostui. 1617 m. jis buvo įšventintas Polocko arkivyskupu ir atsiskleidė kaip uolus ganytojas: kasmet rengė sinodus, lankė savo kunigus, buvo dėmesingas deramam liturgijos iškilmingumui ir savo tikinčiųjų tikėjimo ugdymui. Tačiau sėkmingai apaštalaudamas sukėlė kitų pavydą, buvo apšmeižtas, susilaukė grasinimų. Šv. Juozapatas ramiai laukė kankinystės. Jis buvo žiauriai nužudytas Vitebske vieno ganytojiško vizito metu 1623 m.
Šventoji Margarita Škotė
Anglijos karaliaus Edmundo II Aironsaido anūkė ir šv. Stepono Vengro dukterėčia Margarita gimė tremtyje Vengrijoje. Ji sugrįžo į Angliją 1057 m., bet jos šeima turėjo bėgti į Škotiją dėl normandų antpuolio. 1070 m. Margarita ištekėjo už karaliaus Malkomo III ir tapo Škotijos karaliene. Aštuoni vaikai gimė karališkoje šeimoje, į kurią Margarita atnešė kultūrą, politinį nuovokumą, kilnią meilę, žavėjusią jos vyrą. Karalienė netrukus tapo itin aktyvi visuomeniniuose reikaluose. Ji skatino tikėjimo sklaidą ir socialinį teisingumą, kovojo su piktnaudžiavimu, kuris buvo pažeidęs net ir tautos religinį gyvenimą, taip sutvirtindama Škotijos ir Apaštalų Sosto ryšius. 1093 m. karalius ir vyriausias jo sūnus žuvo karo žygyje, o karalienė Margarita Edinburge susirgo ir mirė, spėjusi sužinoti apie vyro ir sūnaus žūtį.
Šventoji Gertrūda Didžioji (apie 1256–1302)
Šv. Gertrūda gimė 1256 m. ir sulaukusi penkerių buvo atiduota į šv. Benedikto regulos vienuolyną Helftoje, Saksonijoje. Vadovaujama šv. Mechtildos, kuriai vėliau atvirai patikėdavo visas savo „paslaptis“, labai gabi Gertrūda mokėsi literatūros, teologijos ir menų. Būdama 25 metų ji patyrė asmeninį susitikimą su Kristumi ir pradėjo gyventi mistinį gyvenimą, nuolat remdamasi liturgijos slėpiniais. Ji gyveno nuolankiai, buvo kantri ligoje, dėmesinga kitiems ir mokėjo išklausyti. Jos parašytuose „Regėjimuose“ ir „Pratybose“ liudijama apie intymų ryšį su Dievu, gyvenimą, visiškai suvienytą kontempliacijoje įsikūnijusios Meilės, kurios nuostabus ženklas yra perverta širdis.
Šv. Albertas Didysis
Šv. Albertas (Albert Graf von Bollstädt) gimė 1206 m. Švabijoje (Vokietijoje). Po studijų Paduvoje, vedamas pamaldumo Mergelei Marijai, neturto meilės, pomėgio studijuoti, Albertas įstojo į elgetaujančių pamokslininkų (dominikonų) ordiną. Visą savo gyvenimą pašventė mokymui Vokietijoje, Paryžiuje, Romoje. Kad galėtų tęsti teologinį darbą, atsisakė vyskupo pareigų. Sudarydamas visų savo žinių sintezę Albertas Didysis perėmė Aristotelio metodiką ir mąstymo taisykles. Šv. Albertas neabejotinai vertas universalaus daktaro titulo dėl savo mąstymo platumo bei genialumo, kurį pritaikė visoms studijų sritims. Jo įtaka teologiniam mąstymui milžiniška. Mirė 1289 m.
Šv. Elzbieta Vengrė
Šv. Elzbieta gimė Vengrijoje 1207 m. Ji – trečiasis Vengrijos karaliaus Andriejaus II vaikas, šv. Jadvygos dukterėčia. Būdama 14 metų ištekėjo už Tiuringijos žemės grafo Liudviko IV. Elzbieta buvo ugningos sielos. Ji karštai mylėjo savo vyrą, kurio įtaka suteikė jai žmogišką ir dvasinę pusiausvyrą laimingais bendro jų gyvenimo metais. Elzbieta svajojo gyventi šeimoje pagal pranciškoniškąjį idealą (mažųjų brolių ordinas buvo neseniai įkurtas), Liudvikas palankiai sutiko žmonos troškimus. Tačiau 1227 m. jis turėjo išvykti kryžiaus žygin, kuriame po trijų mėnesių Italijoje mirė. Elzbietai, besilaukiančiai trečio vaiko, tai buvo baisus smūgis. Ji nutraukė ryšius su savo šeima, vaikus patikėjo kitų globai ir apsivilko Trečiojo Ordino abitą, kad pasišvęstų tarnauti labiausiai apleistiems vargšams ir ligoniams, kuriuose atpažino Kristų. Bet Elzbietos sveikata neatlaikė asketiško gyvenimo. Šventoji mirė 1231 m., būdama 24 metų amžiaus.
Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bazilikų pašventinimas
Petras ir Paulius yra mūsų tikėjimo tėvai. Jie pirmieji paskelbė Evangeliją pagonims. Mirtis nenutraukė jų misijos. Romos Bažnyčia yra Petro ir Pauliaus Bažnyčia. Ji kalba jų vardu ir kasdien patiria jų globą: jie veda ją ir saugo, kad ji išlaikytų gryną tiesą, kurią jai patikėjo saugoti. Šv.Petro kapas Vatikane ir šv. Pauliaus kapas Tiberio pakrantėje prie Ostijos kelio visada buvo tikinčiųjų gerbiami. Po garbingojo Kristaus kapo Jeruzalėje apaštalų kapai Romoje yra vienos iš svarbiausių krikščionių piligrimų lankytinų vietų. Apie 330 m. imperatorius Konstantinas pastatė erdvią baziliką virš Petro kapo ir gana kuklią virš Pauliaus kapo; pastaroji buvo perstatyta apie 390 m. ir 1854 m. po ją sugriovusio gaisro. XVI a. konstantiniškąją šv. Petro baziliką pakeitė Bramanto ir Mikelandželo bazilika, kurios kupolas į Romos dangų iškyla tiesiai virš apaštalo kapo. Naujosios bazilikos dedikacija buvo švenčiama 1626 m. lapkričio 18 d.
Šv. Rapolas Kalinauskas
Juozapas Rapolas gimė 1835 m. Trumpai tarnavo carinėje kariuomenėje, palikęs ją įsitraukė į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą. Buvo karo ministru Vilniaus srityje, tačiau 1864 m. caro kariuomenės buvo suimtas ir nuteistas myriop. Tėvo pastangų dėka bausmė buvo palengvinta – šventasis ištremtas į Sibirą, kur vargo Usolės druskos kasyklose. Iki 1872 m. Juozapas Rapolas liudydamas Kristų gyveno tremtyje Irkutske. Dalyvavimas sukilime ir sunkūs katorgos metai perkeitė Rapolo dvasią, padėjo naujai atrasti Dievą, išmokė jautrumo kito žmogaus skausmui. 1874 m. atvyko į Varšuvą. Vėliau Paryžiuje auklėjo kunigaikščio Vladislovo Čartoryskio sūnų Augustą. Pradėjo domėtis vienuolių gyvenimu ir 1877 m. įstojo į basųjų karmelitų vienuoliją Grace (Austrijoje). 1882 m. brolis Juozapas Rapolas buvo įšventintas į kunigus. Visada išsiskyrė pamaldumu, pareigingumu, apaštaliniu uolumu, buvo geras dvasios vadovas. Mirė 1907 m.
Švč. Mergelės Marijos Paaukojimas
543 metų lapkričio 20 d. Jeruzalėje buvo pašventinta Švč. Marijos Naujosios bazilika, pastatyta ant Siono kalno, priešais Šventyklos aikštę. Rytų Bažnyčios šią dedikaciją susiejo su „Švenčiausios Dievo Motinos įžengimo į šventyklą“ prisiminimu, perteikiamu kai kuriuose senuose pasakojimuose. Šis įvykis, Švč. Mergelės Marijos Paaukojimas, kaip sakoma Vakaruose, yra simbolis pasišventimo Viešpačiui, kurį Nekaltai Pradėtoji Mergelė atliko savo sąmoningo gyvenimo pradžioje. Mariją regime kaip „pilną malonės“, „amžinai trykštantį meilės šaltinį“, pašvęstojo gyvenimo pavyzdį. Būdama pavyzdys visiems krikščionims, kuriuos Krikštas pašventė Dievui susiedamas juos su Kristumi, Marija yra ypatingai sektinas pavyzdys tiems ir toms, kurie nori visu savo gyvenimu dar labiau atsiliepti į Evangelijos kvietimą, susisaistydami su Viešpačiu vienuoliniais neturto, skaistumo ir klusnumo įžadais. Ji taip pat yra pavyzdys tiems, kurie visam laikui pasišvenčia kunigystei, kad tarnautų Kristui ir Bažnyčiai.
Šv. Cecilija
Šv. Cecilija buvo romėnė krikščionė, kilusi iš Caecillii giminės, valdančios Apijaus kelio (via Appia) žemę, kur Kalikstas apie 220 m. buvo įrengęs Romos Bažnyčios kapines. Savo namus Trastevere ji atidavė Romos krikščionių bendruomenei. Pasakojimas apie Cecilijos kankinystę, parašytas V a. pabaigoje, tėra vieno žiauraus persekiojimo Afrikoje (apie 488 m.) aprašyto epizodo perkėlimas ir negali būti laikomas istorišku. Vis dėlto šio pasakojimo dėka Cecilijos tikėjimo pavyzdys tapo plačiai žinomas, ir tam negalime būti nejautrūs. Viduramžiais jaunoji nuotaka, vestuvių vakarą atskleidusi sutuoktiniui pasižadėjimą likti mergele dėl Kristaus, buvo laikoma moters, kuri iš meilės Kristui įsipareigoja mergystei būsimojo pasaulio ženklan, pavyzdžiu. Anot legendos, skambant vestuvių muzikos instrumentams Cecilija giedojo savo širdyje, todėl XV a. giedotojai ir muzikantai pasirinko ją savo globėja.
Šv. Klemensas I
Šv. Klemensas Romietis, tikėtina, helenistinės kultūros žydas, anot Ireniejaus Lijoniečio, buvo trečiasis šv. Petro įpėdinis. Tradicija vieningai pripažįsta jį autoriumi laiško, kurį Romos Bažnyčia apie 96 m. pasiuntė į Korintą, kai šiam grėsė schizma (skilimas). Šis atsitiktinis laiškas vertingai paliudija apaštalų mokymo – ypač šventojo Pauliaus – tęstinumą pirmosiose krikščionių bendruomenėse.
Šv. Andriejus Dung-Lakas, kunigas, ir draugai, kankiniai
Tai 117 kankinių, mirusių Vietname 1745–1862 m. Grupę sudaro dominikonai ispanai, iš kurių šeši vyskupai; dešimt prancūzų iš Paryžiaus užsienio misijų, tarp kurių Teofanas Vėnardas (Thèophane Vènard); tėvas Vincentas Liemas, dominikonas, nukankintas 1773 m., pirmasis iš 96 kunigų ir pasauliečių vietnamiečių. Kanonizacijos homilijoje 1988 m. birželio 19 d. popiežius Jonas Paulius II pažymi: „Yra tūkstančiai nukankintų krikščionių, ir daug tų, kurie mirė kalnuose, miškuose, nesveikuose kraštuose, kur jie buvo išstumti ir ištremti.“ Tėvas Dominykas Ksuyenas (Xuyen), kitas domininkonas vietnamietis, „be paliovos šaukėsi Išganytojo Motinos melsdamasis Rožinį. Taip pat žinoma, kad išbandomas jis nuolat kartojo: ‚Išmintingas žmogus turtingas tikėjimu ir stiprus viltimi, nebijo kalavijo’.“
Šv. Kotryna Aleksandrietė
Šv. Kotryna - viena iš žymiausių pirmųjų amžių kankinių, nukankinta Aleksandrijoje. Ji buvo aštraus proto ir kupina išminties bei sielos stiprybės. Legenda apie ją išplito tik po Kryžiaus žygių, nors buvo sukurta IV a. pradžioje ir pagražinimais ilgai slėpė tikrąjį šventosios gyvenimą. Pagražintas gali būti ir pasakojimas apie šv. Kotrynos kankinystę (307 m.), pagal kurį ji miršta suplėšyta keturių smaigaliais apkaustytų ratų. Šv. Kotryna buvo labai populiari viduramžiais. Ji apsireiškė Žanai d’Ark, kuri girdėjo jos balsą. Šventosios kūnas pamaldžiai gerbiamas garsiajame Sinajaus kalno vienuolyne.
Šv. Andriejus
Andriejus, Petro brolis ir žvejys, drauge žvejojęs prie Betsaidos, pirmasis iš būsimųjų apaštalų sutiko Jėzų Jordano pakrantėje kitą dieną po Jo krikšto. Tai Andriejus atvedė Petrą pas Jėzų, o ant Galilėjos ežero kranto Viešpats vieną ir kitą pašaukė sekti paskui Jį, kad taptų žmonių žvejais. Pagal kai kuriuos pasakojimus abu broliai patyrė tokį patį nukankinimą: Andriejus galbūt buvo nukryžiuotas matant žmonėms Patre (Patras, Graikija), kaip kad Petras buvo nukryžiuotas Romoje, Nerono cirke. Šv. Andriejus yra Konstantinopolio Bažnyčios, vadinančios jį „pirmuoju pašauktuoju“, globėjas. Todėl abi seserys Bažnyčios norėjo, kad Petro ir Andriejaus Pasibučiavimo ikona būtų jų ėjimo vienybės link paveikslas. Tokią ikoną patriarchas Atenagoras I įteikė popiežiui Pauliui VI, kai jie susitaikymo ženklan pasibučiavo ant Alyvų kalno Kristaus Apsireiškimo šventės dieną 1964 m.